blogio pasakėlės

My trilemma beats your dilemma

Posted in Nieko gero by bloodsuckingbeast on liepos 12, 2014

Tai dėl ko tu gyveni, mažas niekingas žmogau? Dėl 40 valandų darbo, kurio vis tiek galiausiai pradedi nekęsti, ir dėl kelių valandų hobio, kurį dar išgali sau leisti? Ir dėl viso šito tu taip…?

Bet iš tikrųjų tavo gyvenimas – tik kančių koridorius. Tarp jūsų nėra nei gerų žmonių, nei piktadarių, o tik vargetos, kurie ieško kokio nors užsiėmimo, kad pamirštų savo skausmą. Gyvenimas – siauras ruoželis tarp kančios ugnies ir kaifo šmėklos, kuriuo, kaukdamas iš siaubo, bėga vadinamasis laisvas žmogus. Ir visas šis koridorius – tik jo galvoje.

Prisiminimai apie ateitį – it is no better nowhere; not worser either.

Posted in Nieko gero by bloodsuckingbeast on kovo 15, 2014

Sveiki, laba diena, sveiki, kaip gyvuojate, laba diena, kaip sekasi, sveiki, kaip jaučiatės, laba diena, ar viskas gerai, viso gero, sudie, viso gero, gero kelio, sudie, gero savaitgalio, viso gero, gero vakaro – o jo balse neaptiksi nė kiek šleikštulio, kuris jau senokai užvaldė jo visą esybę šioje kasdieninėje mandagumo mantroje, kuri iš tiesų jau nieko nebeturėjo bendro su mandagumu.

rainy day

Sometimes I feel like I never fall asleep

Posted in Nieko gero by bloodsuckingbeast on vasario 8, 2014

Nuo Bwiti genties Afrikoje kramtančios medžio žievę iki mažo vaiko besisukančio viename taške ištiesus rankas į šalis, kiekvieno galva užvaldyta noru apsvaigti ir palaimingai žiūrėti kaip gyvenimas bėga pro šalį, kol galiausiai pereina į ilgaamžę masinę euforiją. Veiksmas vyksta, įnirtingai ir nesustabdomai, kaip gerai “užpumpuotas“ vilkelis – be prasmės ir vietoje, bet greitai ir aktyviai. Atogarsiai iš miško priklausančio dievams – gi nesvarbu ką tu darai ir ką paliksi, svarbu, jog judi.

bob dylan

Jei būsime netikėliai, niekas mūsų nemylės

Posted in Nieko gero by bloodsuckingbeast on sausio 26, 2014

Sėkmė laikina ir kaip laimė, bet kai stovi viršūnėje juk negalvoji apie skaudų kritimą. O net ir krisdamas bandai pagauti tą sėkmės siūlą, kuris sukdamasis galbūt apraizgytų ir tave. Žmonės yra tokie nelaimingi, nes net nenutuokia kokie laimingi jie yra. Aš kaip visada vaikausi amžinosios, tauriosios ir tikrosios tiesos šiame ir visuose kituose gyvenimuose ir po ketvirčio amžiaus teprieinu vienos man nepriimtinos išvados – kriketo kamuoliuko skrydžio atoveiksmis priklauso nuo to, kokią poziciją užimi. “Dream on little dreamer“ – tegul iššvokšti savo prikimusiu balsu. Dovana sniego forma.

neznaju

Glorious nothing

Posted in Nieko gero by bloodsuckingbeast on sausio 3, 2014

Metai be tėvynės – išdidžiai su gėlėmis ir ovacijomis išlydėta į kilnią kelionę išgelbėti savęs ir slapstantis bijant grįžti ją išdavus. Neviltis ir begalinė maišatis kaip priešistorinis transas sukuria neišpildytos, geresnės realybės vizijas. Sustabarėjęs protas, liežuvis ir mintys leidžia lūpoms te išspausti “aš buksuoju kaip koks į pelkę įklimpęs džipas“.

the art of conversation

Chui society

Posted in Nieko gero by bloodsuckingbeast on rugsėjo 24, 2013

Žadintuvas.
Pratimai akim. Žavingam žvilgsniui, arba tiesiog neapakti.
Kavinukas ant viryklės. Raminantis burbuliavimas.
Dušas. Nuplauti sapnus.
Pusryčių ruošimas. Kūnui, ne sielai.
Rytinė mankšta.
Apsirengti. Ne darbui, kurį turi, o kokio nori.
Makiažas. Paslėpti trūkumas, išryškinti privalumus.
Rytinė motyvacija. Pakrova jėgų visko neapkentimui.
Pusryčiai.
Kava į kelionę. Nes kitaip nebeįmanoma.
Pietūs į maišelį.
Darbas. Kas naujo?
Darbas. Nieko naujo.
Darbas. Man reikia skubiai, o tu gali palaukti.
Pietūs.
Kava. Kažkaip toliau irtis reikia.
Darbas. Atsakymai šią savaitę, prisiekiu – kitą savaitę.
Darbas. Šitas svarbu, anas svarbu, padaryk dar šitą, penkios minutės – ar jau?
Darbas. Žvilgt žvilgt į laikrodį.
Parduotuvė. Ignorancija.
Pietų gaminimas.
Bėgiojimas. Nejausti ir judėti.
Dušas. Nuplauti vargus.
Skaitymas. Protingo, nes kvailo neišeina.
Miegas.
Žadintuvas.

see my eyes

Migrantig

Posted in Nieko gero by bloodsuckingbeast on rugsėjo 19, 2013

Šnopavimas į ausį, lyg apkūnus vyras paskambinęs tau į ragelį tenkintųsi ranka.
Amžinai pilka, lyg dangus visada neskoningai vilkėtų tutu sijonėlį.
Vis kažkas kažko nori ir kažkam kažko reikia, aš nieko nenoriu.
Prasmė? O kur prasmė? Nebeliko. Tiesa, jos ir nebuvo, o naujai susikurti jėgų visai nebeliko.
Tutuk tutuk – traukinio ratų ritmas sutampa su manuoju.
Ignorancija valdo šį pasaulį, pasirodo, tai vienintelis universalus išgyvenimo būdas.
– Tai kas toliau?
– Tai ką aš žinau…
Ai, suvalgyk dar vieną šnitzelį, štrudelį ar dar kokį šūdą, gal geriau bus…
Norėjai, kad rašyčiau – tai prašau. Nesakiau, kad bus skanu.

tim hates everyone

Moteris sukurta iš žaizdos, pro kurią iš Adomo jį išėmė. šonkaulį Adomui atidavė, ir jis nuo tada vis bando įkišti jį atgal į žaizdą, tikėdamasis, kad viskas užgis ir užsitrauks. Išgraužk. Toji žaizda neužgis niekada.

Jei įsiklausai vokiškasis “Zuker“ primena nelabai gražų rusišką žodį…

Posted in Nieko gero by bloodsuckingbeast on birželio 1, 2013

I guess, everyone has demons but your strength to fight yours does not grant powers to fight ones of beloved.

Sometimes when I watch the news, I cry…

When you dissagree with someone you ask for all reasons and details but when you agree you do not question that, just assume that it’s for te same reasons but what if it not…

Posted in Nieko gero by bloodsuckingbeast on gegužės 17, 2013

Pasmerkti tie, kurie nėra nagli. Pasmerkti tie, kurie nemoka malti liežuviu. Pasmerkti tie, kurių papai ne tokie patrauklūs. Niekam nereikalingi žmonės iš didžiosios žė.

psychopath

We shared one thing. We had time to waste.

Posted in Nieko gero by bloodsuckingbeast on gegužės 11, 2013

Pasitaisyti kiaušinius neteisingai sugulusius kelnėse ir lūpas pasitepti vazelinu. Visiška sociopatija! Gi sakė, kai jie pyksta nieko nebūna, o kai aš – ir ilgaamžės koliziejaus sienos griūna. Kimus bedvasis juokas nuvilnija betoninėmis beverčių žinių labirintų sienomis. Ir “YES!“ belieka tyliai sau sušukti – ir vėl niekas nepriėjo ir neužkalbino.

i believe

My peak? Would I even had one? I hardly had had anything you could call a life. A few ripples. Some rises and falls. But that’s it. Almost nothing. Nothing born of nothing. I’d loved and been loved, but I had nothing to show. It was a singularly plain, featureless landscape. I felt like I was in a video game. A surrogate Pacman, crunching blindly through a labyrinth of dotted lines. The only certainty was my death.

%d bloggers like this: